Palaukite...

Nedarykite savo šunims to, ką kai kurie žmonės daro savo vaikams

šeima ir šuo

Įsivaizduokite situaciją: esate sutuoktiniai, turintys vaikų ir susipažįstate su kita pora, taip pat turinčia vaikų. Karts nuo karto jūs susitinkate, lankotės vieni pas kitus namuose, kalbatės apie vaikus ir t.t.

Vieną vakarą nusprendžiate pavakarieniauti visi kartu su savo vaikais. Netrukus pastebite, kad kitos poros vaikai labai gerai išauklėti – niekada nepertraukinėja suaugusiųjų ir juos labai gerbia. Tiesiog tobuli vaikai! Vakarui įsibėgėjant, atkreipiate dėmesį į tai, kad jų vaikai niekad neužmezga akių kontakto su savo tėvais ar su kitais asmenimis. Taip pat atrodo, kad vaikai išvis sunkiai bendrauja su kitais (nenuostabu, kad niekada nepertraukia savo tėvų). Pastebite, kad jų vaikai su tėvu bendrauja labai šaltai, nėra artimi.

Galima tik įsivaizduoti, kas vyksta jų šeimoje. Namuose vaikai priversti laikytis griežtos disciplinos. Bet kokie taisyklių pažeidimai yra baudžiami – kartais gal net ir fiziškai. Tėvai priklauso tai žmonių grupei, kuri mano, kad kito būdo auklėti savo vaikus nėra. Jiems svarbiausia, kad vaikai „žinotų savo vietą“, todėl naudojasi šiais metodais.

Labai lengvai šį pavyzdį galime prilyginti žmonių elgesiui su jų augintiniais. Kalbame apie tuos šunis, kurie, atrodo, kad nori pasislėpti nuo savo šeimininko ir jaučiasi nepatogiai būdami su nepažįstamaisiais. Eidami greta savo šeimininko, tokie šunys linkę susigūžti. Sunkesniais atvejais šunys net pradeda drebėti. Tačiau jų šeimininkams jie – puikiai išauklėti šunys.

Toks elgesys pastebimas tų šunų, kurių šeimininkai (buvę šeimininkai, jei šuo paimtas iš prieglaudos) nuolat juos vienu ar kitu būdu baudžia: už kiekvieną neteisingą judesį, per lėtą ėjimą, už kiekvieną išleistą garsą ir t.t. Šių šunų šeimininkai pastoviai jiems diktuoja komandas: „sėdėt, sėdėt, sėdėt, lik, lik, lik, ne, negalima, ne, paleisk, paleisk, mesk žemėn, žiūrėk į mane , ateik, ateik“. Na, įspūdį susidarėt. Šunys gyvena tokiuose namuose, kur nuolatinė bausmė yra vienintelis būdas juos „išauklėti“. Savo kūno kalba jie parodo, kad bijo savo šeimininko. Galiausiai, ir labai tikėtina, tai virs į apskritai visų žmonių baimę. Daugelis tokių šunų iš baimės užsidaro savyje, todėl atrodo, kad yra “geri šunys”. Tikrovė ta, kad jų gyvenimas kupinas nerimo ir jų pagrindinis tikslas – elgtis taip, kad išvengtų bausmės.

Norint išauklėti šunį, privalote jį dresuoti. Dresūros metu sustiprinsite ryšį tarp savęs ir augintinio. Nepamirškite už gerai atliktą komandą pagirti ir apdovanoti savo šunį skanėstu. Jei augintiniui visgi nepavyksta gerai atlikti komandų, būkite kantrūs, bandykite aiškiau ištarti, ko iš jo norite. O gal per greitai norite, kad jis viską išmoktų? Duokite jam laiko.

Jei visgi pačiam nepavyksta teisingai išdresuoti augintinio, kreipkitės į specialistus, kurie tikrai bus pasiruošę suteikti visapusišką pagalbą.

Ieškai naujo draugo?